Vis dar šiltą 2023 m. rudenį Lietuvos sociologų konferencija sugrįžta į Klaipėdą ir tradiciškai kviečia pristatyti savo nuveiktus darbus bei atliktus tyrimus. Sykiu kviečiame sugrįžti ir prie anksčiau uostamiestyje svarstytų klausimų apie sociologinio žinojimo vertę, prie mūsų disciplinos savirefleksijos ir santykio su mus vertinančia visuomene.

Vertinanti visuomenė ir įvairūs vertinimai tapo neatskiriama privataus ir viešo gyvenimo dalimi. Beveik visą XX a. sociologija, kaip ir daugelis kitų socialinių mokslų, buvo viena iš svarbiausių institucijų, kuri ieškojo balanso tarp faktinio ir normatyvinio žinojimų – sociologija ne tik analizavo socialinius procesus, bet ir vertino juos.  Tai sociologiniam žinojimui suteikė išskirtinį autoritetą. Tačiau dabartinė situacija pasikeitė. Pati sociologija, kaip ir daugelis kitų mokslinio žinojimo formų, tapo vertinimo objektu. Įtampą kelia ne tik simbolinės galios slinktis ir ankstesnio prestižo menkėjimas, bet ir vis didėjanti mokslininkų sukuriamo žinojimo ir jo kokybės subordinacija administracinės patikros standartams.

Vertintojų ir auditorių kritika mokslui dažniausiai bus grindžiama gan abstrakčiu „tyrimų kokybės ir socialinio poveikio“ reikalavimu. Visuomenė iš mokslo nori sulaukti gerųjų žinių, kurios būtų pirmarūšės, kurtų visuotinį gėrį, siūlytų politikams gerovės formules. Girdint įvairius vertinimus ir kritiką universitetų atžvilgiu, neretai susidaro įspūdis, kad akademinė bendruomenė (ir sociologija) nebepajėgi suspėti su kintančiais visuomenės lūkesčiais, o pirmarūšės žinios fermentuojasi kažkur anapus universitetų ar abstrakčiame „užsienyje“.

Suprantama, Bourdieu ar Habermaso paprotintas sociologas supras, kad vertintojų lūpose skambantis „visuomenės lūkestis“, „socialinis poveikis“ ir „tyrimų kokybė“ yra tik simbolinio smurto ir valdysenos išraiškos, retorinė ir administracinė intervencija į mokslininkų Lebenswelt ar dirbtinis jo supriešinimas su likusia visuomene. Sociologas čia lengvai atpažins galios žaidimų procesus. Tačiau kaip į šiuos žodžius mes pažvelgtume atmetus simbolinės galios perspektyvą? Paradoksalu, bet beveik šimtmečio senumo klausimai apie visuomenės lūkestį, socialinių mokslų poveikį ir tyrimų kokybę išlieka svarbia profesinio diskurso ašimi. Jie niekur nedingo ir nedings. Jie struktūruoja mūsų tapatybę ir praktikas.

Regis, daugelio mūsų tyrimai lyg ir nesusiję su šiais klausimais, o atsakai į juos lyg ir savaime aiškūs. Visgi būdami akademinio (mokslinio) lauko veikėjai negalime išvengti vertinančios visuomenės imperatyvo „neįvertinti tyrėjai – neverti(ngi) tyrėjai“. Todėl kolegialiuose susibūrimuose visada galima svarstyti ir pasidalinti įžvalgomis, kas mūsų tyrimuose yra profesinis „aukso standartas“? Kaip atpažįstama atliekamų tyrimų vertė ir tyrėjų meistrystė, galimas jų poveikis ir kokybė? Kas galėtų būti „5 žvaigždučių“ sociologija? Ar tyrimo objektas užtikrina savaiminę vertę? Ko neverta tirti ir daryti? Kaip mūsų mokslines praktikas formuoja vertinanti visuomenė ir  kiek mes atliepiame jos pasaulėžiūrą? Kokias vertes ir vertybes komunikuoja mūsų tyrimai?

Lietuvos sociologų draugija kviečia neužmiršti šių klausimų savo pranešimuose, ieškoti sociologinio žinojimo vertės, kurti ją ir padėti kitiems ją atpažinti.

Mokslininkai ir doktorantai kviečiami teikti pranešimus ir kitomis temomis bei siūlyti temines sekcijas.